Aprašymas

Paslaptingiausias ir švenčiausias simbolis

Lietuvių mitologijoje žaltys yra vienas iš paslaptingiausių ir švenčiausių simbolių, glaudžiai susijęs su gamtos galia, vaisingumu ir namų gerove. Šis gyvūnas buvo laikomas ypatingu, globotu ir gerbiamu, o jo pasirodymas buvo suvokiamas kaip ženklas, kad namai yra palaiminti. Tikėta, jog žaltys saugo šeimą ir namus nuo nelaimių, ligų bei blogos energijos, o jo globa užtikrina gerą derlių ir harmoningą gyvenimą.

Žaltys buvo siejamas su Žemyna, žemės deive, kuri simbolizavo vaisingumą, gyvybės pradžią ir gamtos ciklus. Manoma, kad žalčio buvimas žmogaus gyvenamoje erdvėje įprasmina ryšį su žeme ir jos teikiama gyvybine energija. Žmonės tikėjo, kad žaltys yra šventasis gyvūnas, dievų pasiuntinys ar net pats dieviškumo įsikūnijimas. Jo užmušimas buvo laikomas didžiule nuodėme, galinčia užtraukti nelaimes visai šeimai ar net visam kaimui.

Žaltys taip pat buvo suvokiamas kaip nemirtingumo ir gyvenimo cikliškumo simbolis. Dėl savo gebėjimo keisti odą jis buvo laikomas gyvybės atsinaujinimo ženklu, o jo lankymasis žmogaus gyvenamoje erdvėje – harmonijos ir sėkmės ženklu. Senovės lietuviai dažnai maitindavo žalčius pienu ar kiaušiniais, manydami, kad taip užtikrina jų palankumą. Kai kuriais atvejais buvo įrengiamos net specialios vietos ar altoriai, skirti žalčiams globoti.