Aprašymas

Juoda spalva mitologijoje

Lietuvių mitologijoje juoda spalva turėjo dvilypę prasmę. Ji buvo siejama tiek su mirtimi ir požemių pasauliu, tiek su žeme ir jos teikiamu derlingumu. Juoda dažnai simbolizavo paslaptį, tamsos jėgas bei slenkstį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Mirties deivė Giltinė kartais vaizduojama kaip juodai apsirengusi būtybė, o mirusiųjų vėlės, pasak padavimų, galėjo pasirodyti kaip juodi šešėliai. Tuo pačiu juoda žemė reiškė gyvybę ir vaisingumą – senovės lietuviai tikėjo, kad juodos spalvos gyvūnų aukojimas gali užtikrinti gerą derlių ir žemdirbystės sėkmę.

Mitologijoje pasitaiko ir juodi gyvūnai, kurie turėjo ypatingą reikšmę. Juodas šuo dažnai buvo laikomas sargu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, o juodas gaidys galėjo būti paaukojamas kaip apsauga nuo blogio. Kartais pasakojimuose minimos ir juodos gyvatės, kurios galėjo būti tiek laimės ženklas, tiek bloga lemiantis pranašas.

Balta spalva lietuvių mitologijoje turėjo visiškai priešingą, bet kartu ir papildančią reikšmę. Ji simbolizavo šviesą, tyrumą ir dieviškumą. Balti drabužiai buvo būdingi vaidilutėms, kurios tarnavo šventosios ugnies kultui, o Perkūnas, vienas svarbiausių baltų dievų, kartais vaizduotas jojantis ant baltų žirgų. Balti gyvūnai taip pat buvo laikomi ypatingais – baltas jautis ar baltas arklys dažnai pasirodydavo kaip sakralūs ženklai ar šventi aukojimo gyvuliai.

Juoda ir balta baltų mitologijoje nebuvo griežtai supriešinamos kaip gėris ir blogis. Jos veikiau simbolizavo pusiausvyrą ir amžiną gamtos ciklą – naktį ir dieną, gyvybę ir mirtį, derlių ir žiemą, kai viskas nurimsta. Šios dvi spalvos atspindėjo pasaulio dvilypumą, kur tamsa negali egzistuoti be šviesos, o gyvenimas be mirties.